Mauri-Ora

2 weeks ago

Liūdna... Labai liūdna...

Nėra tos savaitės, kad informacinėje erdvėje neskambėtų manifestai apie pasirinkimą neturėti vaikų ir gyvenimą vien sau. Pramaišiui šiai temai kartas nuo karto suskamba temos, bandančios užsimezgusios naujos gyvybės naikinimą perkvalifikuoti į „moters teisę į savo kūną“ arba vienišų žmonių „teisę turėti“ vaikų, bet komentarą šioms temoms parašysiu kitą kartą.

Taigi, child-free – „smagus“, „tvarus“, „drąsus“ ir madingas gyvenimo būdas, kai prakutę jauni žmonės „nusprendžia“ (rašau kabutėse, nes čia tik patiems sprendėjams atrodo, kad šį savo sprendimą jie padarė laisva valia ir būdami sveiko proto) neapsikrauti neprognozuojamais rūpesčiais (oficiali versija: „Žemė ir taip jau yra perpildyta žmonėmis“) ir nugyventi gyvenimą, kupiną malonumų, kelionių ir nevaržomo asmeninio komforto. Tačiau praskleidus šią blizgančią ideologinę užuolaidą, atsiveria kur kas gilesnis ir visai ne toks romantiškas vaizdas. Tai nėra joks laisvės manifestas – tai tiesiog moderniai supakuotas energetinis bankrotas. Tie, kurie garsiausiai kalba apie perpildytą Žemę, iš tiesų patys yra perpildyti nematomo svorio ir nebaigtų reikalų su savo pačių praeitimi.

Tačiau jei pažiūrėtume į tai be jokių ideologinių filtrų – atsitrauktume ir pažvelgtume per grynus psichikos dėsnius ir gyvenimo termodinamiką (apie ją ruošiu laaaaaabai ilgą tekstą)?

Dėsnis čia paprastas ir negailestingas: gyvybės energija gamtoje perduodama tik į priekį, niekada – atgal.
Mes nesame galutinė stotelė.

Mes – pasekmė (praeities). Mes – priežastis (ateities). Mes esame laidininkai tarp praeities ir ateities.
Tačiau kas turi nutinkti, kad žmogus nuspręstų šią tėkmę sustabdyti?

Labai dažnai po garsiai deklaruojama ir visaip kaip eksponuojama „asmenine laisve“ slepiasi visai kitas, gilus psichologinis mechanizmas – nematomas skolos jausmas. Žmogus jaučiasi tooooks skolingas savo praeičiai (savo tėvams, jų lūkesčiams, šeimos sistemai), kad jo vidinėse sąskaitose paprasčiausiai nebelieka laisvų resursų, kuriuos naudodamas jis galėtų kurti ar auginti kitą kartą. Jis vis dar bando išsimokėti „paveldėtas“, praėjusių kartų skolas savo ateities sąskaita...

Bandymas atiduoti gyvybės energiją atgal į praeitį – sendina ir džiovina.
Bandymas ją aklinai uždaryti vien savyje ir savo „komforte“ – anksčiau ar vėliau virsta apatija, nerimo epizodais arba sprogsta iš vidaus.

Iš esmės žmogus bijo vienintelio dalyko – mirti. Gyvybė – neįkainojamas dalykas.
Bet... ko galima tikėtis iš žmogaus, „neturinčio ką prarasti“?

Tarnystė Gyvybei reikalauja drąsos pripažinti, kad mes dalyvaujame estafetėje.
Kurių velnių toje estafetėje apskritai dalyvauti? Kas iš to?

VAIKAI!

Kartais per konsultacijas paklausiu kliento: skęstant laivui, ką gelbėtum pirmiau – save ar vaiką? Beveik visi net nemirktelėję atsako: „Aišku, kad vaiką“. Kai paklausiu: „Kas tau yra tavo vaikas, kad net tavo išgyvenimo instinktas neprieštarauja tokiam pasirinkimui?“, atsako: „Viskas“, „Tąsa“, „Ateitis“.

Vaikai – mūsų nemirtingumas!

Kažkas brangesnio net už neįkainojamą mūsų pačių gyvybę! Šis egzistencinis faktas kartais lieka vieninteliu švyturiu ir viltimi pavargusiems, rutinos ir nesibaigiančių gyvenimo audrų blaškomiems žmonėms.

Mamos ir Tėčiai,
Jūs nesate tik aptarnaujantis personalas. Jūs nesate „atsilikę nuo gyvenimo tamsuoliai“, nemokantys naudotis prezervatyvais. Jūs nesate „praradę save“ nesibaigiančioje buityje, „užstrigę praeitame amžiuje“ ar beviltiškai „iššvaistę savo geriausius metus“, kaip dabar madinga pašiepti naratyvuose apie tradicines vertybes.
Užuot pirkę eilinį prabangų niekutį – vardinę rankinę, nesibaigiančias egzotines atostogas ar kasdienį brangų kavos puodelį vardan išpūstos „meilės sau“ – jūs skiriate savo laiką ir resursus tam, kas tikra. Jūsų sąskaitos ištuštėja nubrozdintiems dviratukams, kalnams knygų, nesibaigiantiems būreliams ir murziniems, bet gyviems žygiams į mišką. Jūs esate atkakliausi investuotojai, tiesiogine to žodžio prasme investuojantys į savo Nemirtingumą.

Jūs esate Gyvybės saugotojai.
Jūs esate Nojaus laivas, plukdantis trapią gyvybę per pasaulio audras.
Jūs neišpasakytai turtingi. Šis turtas toks didelis, kad netilptų į jokias bankų sąskaitas, bet jis puikiausiai sutilps jūsų glėbyje.

Ir vieną dieną jūs sulauksit momento, kai jūsų Nemirtingumas taps nemirtingu!

Auginti vaikus nėra savitikslis egoizmas. Tai tarnystė pačiai Gyvybės tėkmei ir mūsų Kūrėjui.

P.S. Jei skaitant šias eilutes jums kyla noras aršiai ginčytis, teisintis ar piktintis – neskubėkite pulti į komentarus. Panaudokite šią reakciją kaip terapinį veidrodį.
Sustokite ir užduokite sau vieną labai nepatogų klausimą: Kam aš esu toks skolingas, kad mano viduje nebeliko nieko, ką galėčiau duoti gyvybei?

#kūnasnemeluoja
#mauriora ... DaugiauMažiau

Mauri-Ora

3 months ago

APIE MEILĘ... DVIRAČIUI

Ar pamenate tą jausmą, kai pirmą kartą sėdote ant dviračio? O gal prisimenate savo vaikų veidus, kai padovanojote išsvajotąjį dviratuką?

​Tas virpulys pilve, vėjas veide ir begalinis noras lėkti... Net jei keliai būdavo nubrozdinti, o delnai nusėti asfalto žymėmis – niekas negalėjo sustabdyti. Mes norėjome skristi. Santykių pradžia yra lygiai tokia pati: kupina azarto, drąsos ir pirmykščio džiaugsmo.🙂
​
Santykių "su dviratuku" etapai ir jų „duobės“

​Kiekviena sąjunga eina per tam tikrą ciklą, kurio krizės yra ne pabaiga, o galimybė augti:

● ​Įsimylėjimo etapas (Simbiozė): Viskas tobula. Krizė čia ištinka tada, kai pradedame pastebėti realų žmogų, o ne savo fantaziją.

● ​Diferenciacija (Atsiskyrimas): Pradedame brėžti ribas. Krizė kyla dėl baimės, kad „mes“ išnyks, jei aš būsiu „aš“.

● ​Galių kova: Bandome perauklėti partnerį pagal save. Tai pavojingiausias etapas, kur dauguma „nulipa nuo dviračio“.

● ​Artumas ir bendradarbiavimas: Tikroji branda, kai priimame skirtumus ir pradedame minti pedalus kartu.
​
Įsimylėjimas - Gamtos dovana

Noriu jums priminti vieną mažyyytę smulkmeną: pradžioje, tie pirmieji mūsų dviratukai turėjo... pagalbinius ratukus!

​Gamta išmintinga: įsimylėjimo etapas mums duotas kaip tie šoniniai dviratuko ratukai. Gamta juos prisuka tam, kad mokymasis kurti santykį būtų saugesnis, malonesnis ir kad pajustume, kaip gera yra važiuoti (ne griūti)
​Kai susipažįstame, mes abu atsinešame savo gyvenimo istorijas, savo bagažą, tačiau pradžioje tai nėra kliūtis. Kodėl? Nes mes proaktyviai renkamės matyti tai, kas mus džiugina. Mes patys inicijuojame tą važiavimą, patys šokame ant sėdynės.

​⚠️ Kodėl dviratis griūva?

​Deja, vėliau iš „aktyvo“ dažnai krentame į „pasyvą“.
Mes pamirštame važiavimo smagumą ir pradedame tikėtis, kad dviratukas mus pats pavėžins.
Tikimės, kad jis nenugrius ant šono, nors mes ir nebeminame pedalų.
Mes nustojame būti kūrėjais ir tampame vartotojais, laukiančiais, kol partneris mus „nuveš į laimę“.

​"Pamačiau jį/ją ir kažkokia chemija tarp mūsų..."

Mhm! Šitą chemija, mes sukuriame PATYS: santykių dinamika tiesiogiai priklauso nuo to, kokius „degalus“ gaminame savo smegenyse:

●​ Oksitocinas (Ryšio hormonas): Išsiskiria per ilgus apsikabinimus, susikabinimą rankomis, nuoširdų išklausymą. Tai mūsų saugumo tinklas.
● ​Dopaminas (Apdovanojimo hormonas): Gaminasi kartu išbandant naujus dalykus, keliaujant, patiriant nuotykius. Tai tas pats „skrydžio“ jausmas.
● ​Endorfinai: Išsiskiria kartu sportuojant ar nuoširdžiai juokiantis iki ašarų. Tai natūralus „nuskausminamasis“ kasdienybės rutinai.

​Pabaigai: Jūs esate vairuotojas

​Svarbu suprasti vieną tiesą – mes patys esame atsakingi už šių hormonų išsiskyrimą. Mes renkamės: minti pedalus ar laukti, kol kas nors pastums. Mes renkamės: žiūrėti į partnerio trūkumus ar prisiminti tą pradinį impulsą, dėl kurio norėjosi skristi.

​Ištikimybė Gyvybei santykiuose – tai gebėjimas tą pradinę energiją nešti į priekį, neleidžiant jai užgesti pasyvume. Meilės diena gali būti bet kuri kalendoriaus diena, kai tik jūs nuspręsite vėl užlipti ant savo dviračio ir pasimėgauti važiavimu.

Su praėjusia "dviratininkų" diena!
​Minkite drąsiai savo 🚲! ❤️

Jūsų,
Mauris

#valentynkė
#kunasnemeluoja
#mauriora
#poruterapija ... DaugiauMažiau

Mauri-Ora

3 months ago

Paskutinė galimybė suspėti į traukinį🙂
Kas kartu? ... DaugiauMažiau

Mauri-Ora

7 months ago

Apie reliatyvumą kasdienybėje

​„Šūdas“ lietuvių kalboje yra vienas iš grubiausių keiksmažodžių, skirtingai nei „mėšlas“, reiškiantis svarbiausią organinę trąšą, be kurios žemės ūkis neišsiverčia nuo Babilono laikų.
​Taigi, jei jau išgirdome ką nors sakant „šūdas“, automatiškai suprantame: „yra labai blogai“.

​BET, jeigu dabar „šūdas“, vadinasi, ne taip seniai buvo „geras!“.

​Sakysite, na, ir kas iš to? BUVO (jeigu buvo) gera, bet DABAR tai šūdas. Kodėl VISADA negali būti gerai?

​Šitoks noras, manau, yra tiesiausias kelias į vidurių užkietėjimą – tai yra, kai bandome sulaikyti savo viduje tai, kas mums jau nereikalinga. Kuriam laikui net pavyksta...

​Taigi, peršasi išvada: jei tik nesilaikome kažko pernelyg įsitvėrę, tada
po gerų dalykų ir šūdas yra geras 😉.

​Iš kur randasi blogas šūdas?

​Pirmąjį variantą (su mažiausiai pasekmių) jau aptarėme: kai gerą šūdą, užuot paleidę, bandome sulaikyti. Tada tik laiko klausimas, KADA, taip uoliai laikydami, imsime ir nesusilaikysime...

​Blogesnis šūdas būna tada, kai, užuot nuleidus vandenį ar užbėrus pjuvenų (nelygu, koks san. mazgo projektas), nusprendžiame pratęsti santykius su šūdu: sėdime apsišikę ir vaizduojame, kad nieko nenutiko. Kai kurie dar tuo pačiu intensyviai galvojame, kaip viską susikišti atgal, iš kur atsirado (oficiali versija – bandome atsukti laiką atgal).

​Visiškas šūdas būna tada, kai savo noru lipame į svetimą šūdą... Galimi tokio veiksmo motyvai:
• ​savo šūdo „sutvarkymas“, maskuojant svetimu;
• ​galimybė pasijusti teisuoliu, uoliai dergiantis ir kitaip piktinantis begėdžiu apsišikusiuoju;
• ​pozityvo paieškos – ana, tas dar didesniam šūde sėdi;
• ​savivertės reanimavimas pakartojant Heraklio žygdarbį, kai anas per vieną dieną išmėžė jaučių kolekcionieriaus Augėjo tvartus;
• ​alcheminių mokslų pirmo kurso baigiamojo egzamino užduotis: iš šūdo gabalo išspausti vaško;
• ​... (jei ką praleidau, būčiau dėkingas, jei papildytumėte komentaruose).

​Išrišimas

​Pabaigai, norisi kažkokio išrišimo. Pasikuitęs savo "bibliotekoje", vienuose labai senuose, dar senesnio alchemiko užrašuose aptikau tokią pastabą:

​Kaip blogą šūdą paversti geru?
Paleisti ir nuleisti.
​

Jūsų,
Mauris

​P.S. Ruduo – geriausias laikas paleisti.

​P.P.S. Šiame tekste žodis „šūdas“ buvo panaudotas vos 17 kartų.

​P.P.P.S. Užrašytos mintys sukilo belipant į vieną Italijos kalną link Arkangelo Mykolo koplytėlės, žvyruotu kalnų keliuku, priėjus mažą žalios žolės lopinėlį, kur man kelią pastojo arklio šūdo krūva: kartais sakoma „Kitur žolė žalesnė“, bet pamirštama pridurti, kad ir šūdo, tikėtina, ten bus daugiau...

#mauriora
#kunasnemeluoja ... DaugiauMažiau